Kodėl konfliktinės situacijos sulaukia daugiau žiniasklaidos dėmesio nei laimingos istorijos? Kodėl Zvonkė ir Mia susipešusios, regis, tik pakelia savo populiarumą, dalina interviu ir netgi gauna pasiūlymus filmuotis naujuose TV projektuose, kuriuose tarsi atkartojama šių personų konkurencija? Kodėl J.Smorigino ir V. Pauliukaičio apsižodžiavimas tiesioginiame eteryje jau kitą dieną tampa naujiena Nr. 1 ? Jau netrukus iš šių dviejų personažų tiek tikrų, tiek suvaidintų nesutarimų mėginama išspausti atskirą siužeto liniją projekte.
Klausimas – kaip kas sugeba išnaudoti konfliktinę situaciją, tačiau konfliktai patinka visiems. Kodėl? Komunikacija kaip žaidimas, į kurį siekiama įtraukti kuo daugiau dalyvių. Bet kuri žinutė, kad ir į ką ji bebūtų nukreipta, sieka įtraukti, priversti veikti – taigi priversti žaisti žaidimą. Konfliktinė situacija ne tik sužadina smalsumą, norą sužinoti, kuo baigsis, kaip bus išspręstas konfliktas (jei įmanomas kažkoks sprendimas), bet įtraukia stebėtojus į tą žaidimą, suteikdama galimybę bent netiesiogiai dalyvauti: vertinti, palaikyti vieną ar kitą pusę ir pan.
Kai kuriose srityse žaidimo imitacija yra itin tinkama komunikacijos forma, o pasinaudojimas konfliktais (tikrais ar suvaidintais) gali būti labai sėkmingas. Žinoma, bet kuri konfliktinė situacija prisideda prie įvaizdžio bei reputacijos, tad naudotis nesutarimais derėtu atsargiai. Situacijos dalyviams konfliktas kurį laiką gali būti pelningas, tačiau nebūtinai naudingas ateities perspektyvoje. Vis dėlto labiausiai iš konfliktų „išlošia“ žiniasklaida. Bet derėtų nepersistengti, nes iš pradžių buvusios žaismingos situacijos po truputį įkyri ir galiausiai atrodo primityviai.