Šiais metais „Kino pavasaris“ pristatė dokumentinį filmą apie viešųjų ryšių specialistų ir žiniasklaidos daromą įtaką visuomenei – „Žvaigždžių liga“ (angl. Starsuckers). Apie jį anksčiau rašė mano kolegė Giedrė – skaityti čia. Festivalio svetainėje apie šį britų režisieriaus Chriso Atkinso kūrinį rašoma taip: Filmas apnuogina niūrią tiesą apie televizijos muilo burbulus, realybės šou pavojus, narcisizmą, tikrąją šlovės kainą, vartotojiškumo skatinimo metodus, nuo mažų dienų reklamos aukomis verčiamus vaikus, nebūtų naujienų atsiradimo principus ir geriausią TV laidų vedėją, kuris tapo pačiu blogiausiu politiku.
Tiesa, realus filmo įspūdis nėra nei labai sukrečiantis, nei labai pamokantis. Jis tik atkreipia „Žmonių“ nuotraukomis apžavėtųjų dėmesį į „žvaigždžių“, su kuriomis visi nori bendrauti, realumą. Atskleidžiama, kad populiariais dažnai ne gimstama, o tampama – ir tam nebūtini išskirtini talentai. Tiesa, Lietuvoje dar neegzistuoja „žvaigdžių kūrimo fabrikai“, bet fabrikėlių užuomazgų – apstu. O ką bekalbėti apie pop kultūros ir vyriausybės atstovų sumišimą, kuris, beje tapo kone pagrindiniu filmo kūrėjų „triuku“. Natūralu – nori pritraukti į kino teatrus daugiau žiūrovų – parodyk liaudžiai jų tautos „herojus“: Arūną Valinską, Antaną Nedzinską, Donatą Meiželytę, Roką Žilinską, Liną Karalių. Juk visada smagu žiūrėti į žinomus veidus. O čia jie dar kelia juoką…, tiesa, pro ašaras…
Apie tai ir filmas – paradoksalią „žvaigždžių kultūrą“, kuri daro neigiamą įtaką ateities kartoms. Vienas filmo tikslų būtent toks – apsaugoti vaikus nuo atsakomybės jausmo netekusios žiniasklaidos neigiamo poveikio. Ar tai pavyks – klausimas vertas daugybės diskusijų. Tuo labiau, kai matome populiarumo manija sergančius tų vaikų tėvus… Bet mėginimas – įdomus ir daugiau ar mažiau realus.
RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.