Kai mėgini analizuoti „Olialia“ prekės ženklą apima tokia galybė minčių, kad nežinai, nuo ko pradėti. Negalima nesutikti, Lietuvoje šis prekės ženklas yra neįtikėtinai išplėtotas. Jo visur daug, gal kažkieno subjektyvia nuomone, pernelyg daug. Kaip estetiškai jis plėtojamas irgi subjektyvu, gal kam pernelyg lėkštai, pernelyg gašliai. Bet tikriausiai visos priemonės pateisinamos ir čia.
„Facebook‘e“ po įmesta naujausio „Olialia“ produkto – žiebtuvėlių – nuotrauka perskaičiau merginos komentarą, kuriame ji išreiškia priešiškumą ženklui ir teigia, kad „moterys per protingos, kad jų smegenims liptų toks kičas“. Štai su šiuo teiginiu nesutinku ir skubu pagrįsti, kodėl. Tikriausiai nereikia detaliai pasakoti apie Barbės sėkmės istoriją, nes visos, dabar jau moterys, vaikystėje jų turėjo ne vieną. Šių dienų analogas – kaip rašoma pagal „Das Magazin“ parengtame straipsnyje , Lietuvos dar nepasiekusi Lilifėja (vok. Lillifee) – anorektiška būtybė su blizgančiais sparneliais, bučiniui paruoštomis lūpomis ir šviesia garbanotų plaukų kupeta, ji buvo sukurta 2004 metais Vokietijoje.
„Lilifėją galima vienareikšmiškai vadinti materializmo ir paviršutiniško jutiminio suvokimo įsikūnijimu. Lilifėja yra rafinuočiausias ir išskirtinai pasalūniškas produktas, pastaraisiais metais pramonininkų sumanytas tam, kad paverstų mažas mergaites besaikėmis vartotojomis. <…> O visų geriausia – Lilifėja ir visi su ja susiję gaminiai, nuo kurių šiandien lūžta kiekviena žaislų parduotuvė. O gal penkiametės mergaitės ir prieš dvidešimt metų svajodavo gimtadieniui dovanų gauti rožinį lūpų blizgesį?“, – rašoma straipsnyje.
Ar ši citata nieko neprimena? O jei pakeistume prekės ženklą kitu, mums, lietuviams, iki skausmo žinomu? Tad, gal nėra toks blogas „Olialia“ prekės ženklas, nes jis, kaip bebūtų, nėra tiesiogiai orientuotas į vaikus – jautriausią, lengviausiai paveikiamą visuomenės dalį. Nesiorientuoja jis ir į moteris, todėl ir „nelimpa“. Tačiau „užkimbame“ ant kitokių dalykų. Kai išaugame iš lėlių amžiaus, įsimylim batų ir apatinių prekių ženklus, Kur kičo taip pat esama. O kad būtų visiškai aišku, derėtų pastebėti, kad žodis „kičas“ – labai subjektyvi sąvoka.
Dažnai „Olialia“ ženklo populiarinimas lyginimas su kone Titano darbu. Nesutikčiau su tuo. Anoks pasiekimas parduoti tai, ko visiems nuolat reikia. Tas taps, kaip alkanam kotletą parduoti kad ir už dvigubą kainą. O va kad taip kas nors Lietuvoje išpopuliarintų gaminamus lazerius, kad visi galėtumėme didžiuotis it kokie suomiai turintys „Nokia“.